Akmuo

Iš Mythos.
16:25, 22 kovo 2014 versija, sukurta lt>Žmuo (2 keitimai)

Akmuo daugelyje kultūrų tapatinamas su tverme ir amžinybe, simbolizuoja dieviškąją galią. Šias sąsajas sustiprina tai, kad iš kai kurių akmenų galima išskelti kibirkštis, kad kai kurie nukrenta iš dangaus (meteoritai) arba yra neįprastų formų.

Ankstyvuoju kultūros laikotarpiu iš akmenų buvo gaminami įrankiai ir ginklai. Tam reikėjo gerai išmanyti medžiagos savybes. Jau nuo 6000 m. pr. m. e. plačiai paplito paprotys iš didžiulių akmens blokų statyti sakralinius statinius. Paminėtini megaltiniai statiniai – dolmenai, akmenų apskritimai, akmens luitų alėjos. Kaip byloja daugelis mitų, iš akmenų atsirado antgamtinės būtybės arba net ir žmonės (žr. tvanas). Senovės Rytuose akmuo buvo laikomas dievo buvimo ženklu, jiems aukojamos įvairių skystų produktų aukos arba jie šlakstomi aliejumi ir krauju. Todėl akmuo dažnai parenkamas altoriumi (hebr. Beth-El – Dievo namai). Netgi ir paprastos akmenų krūvos (Kerkuras Šiaurės Afrikoje, Obo Centrinėje Azijoje) turėdavo religinę simbolinę reikšmę. Pagarba gamtos suformuotiems, žmogaus rankų nepaliestiems akmens luitams aiškiai išreikšta Penkiaknygės Išėjimo knygoje (20, 25): „O jei statysi man aukurą iš akmens, nedirbk jo iš tašytų akmenų, nes, panaudodamas kaltą, juos suterši.“ Būtent dėl to žydų fanatikams Jeruzalės šventyklos puošnumas kėlė nepasitenkinimą (R. Aron, 1973).

Senovės graikų mituose akmuo užima vyriausiojo dievo vietą; vyriausiasis dievas Kronas (Saturnas) bijojo, kad sūnus nuvers jį nuo sosto, kaip ir jis pasielgė su savo tėvu Uranu (iškastravo ir užėmė jo vietą). Kad tai nepasikartotų, Kronas ką tik gimusius savo vaikus prarydavo. Tačiau jo žmona Rėja įvyniojo į vystyklus akmenį, kurį Kronas prarijo vietoj ką tik gimusio Dzeuso. Šį motina paslėpė. Užaugęs Dzeusas nugalėjo tėvą. Tą akmenį Kronas vėliau išspjovė, Dzeusas jį pastatė Delfuose. Ten akmuo buvo uždengtas vilnoniu tinklu, šlakstomas aliejais ir garbinamas, vadinant omfalu (bamba). Graikiškojoje mito apie tvaną versijoje vienintelė gyva likusi žmonių pora, Deukalionas ir Pira, vietoj potvynio bangose žuvusių senojo pasaulio žmonių sukūrė naują žmonių rasę, per petį mėtydami akmenis – „motinos žemės kaulus“.

Simbolikoje ypatingas vaidmuo skiriamas spalva, blizgesiu ir kietumu išsiskiriantiems brangakmeniams, svarbūs ir akmens luitai – statybinė medžiaga („menkavertis akmuo, tapsiantis kertiniu akmeniu“).

Masonų simbolikoje neapdorotas akmuo atitinka mokinio stadiją, jo tikslas – tapti „šlifuotu akmeniu“, kuris tiktų didžiosios žmoniškumo šventyklos statiniui. Ši simbolika grindžiama viduramžių katedrų statybos patirtimi, kai akmenų apdirbimo menas labai vertintas. Viršutinieji skliautų akmenys dažnai būdavo pažymimi runas primenančiu meistro-akmenskaldžio ženklu.

Krikščionybės simbolikoje akmuo dažnai siejamas su senovės žydų taikyta mirties bausme – užmėtyti nusidėjėlius akmenimis. Tai matyti paveiksluose, vaizduojančiuose šv. Steponą, pirmąjį kankinį, truputį rečiau – atgailaujantį šv. Jeronimą, akmeniu daužiusį sau krūtinę. Žmogaus kūne (tulžyje, inkstuose, pūslėje) esantys akmenys padėjo išgyti Liborijui iš Paderborno. Jis vaizduojamas kartu su trimis akmenimis, gulinčiais ant knygų.

Alcheminių vaizdinių pasaulyje „išminties akmuo“, arba „filosofinis akmuo“ (lapis philosophorum), simbolizuoja galutinį visų siekių tikslą, nes juo ir „netauriuosius“ metalus galima paversti auksu.

Maginės savybės

Akmenims (taip pat ir akmens sostams) dažnai skiriamas tam tikras vaidmuo karūnavimo ceremonijse. Pavyzdžiui, jei jį paliečia tikras karalius, akmuo ima garsiai gausti (senovės Airija). Toks „žinantis akmuo“ stovi ant vienos Taros miesto kalvos ir pagal tradiciją vadinamas „falu“, herojaus Ferguso lytiniu organu. Pasak padavimų, tame pačiame mieste stovi dar du akmenys (Blocc ir Bluigne). Tarpas tarp jų toks siauras, kad pro jį nepralenda rankos plaštaka. Bet jei šie akmenys pripažįsta žmogų būsimuoju karaliumi, jie prasiskiria ir leidžia pravažiuoti jo karietai. Kai karieta (ar vežimas) privažiuoja „falą“ ir jį paliečia rato ašis, pasigirsta šaižus garsas, kurį išgirsta visi aplinkiniai (A. ir B. Rees, 1975).

Akmenys su plyšiais ir kiaurymėmis naudojami apsivalymui: pro jas prasispraudęs žmogus simboliškai ir magiškai „nubraukia“ nuo savęs ligas bei kitas negandas. Rieduliai, kuriuose yra pailgų įgilinimų, savotiškų „slydimo takelių“, liaudies tikėjimuose panaudojami kaip vadinamosios lietimosi magijos priemonė: moterys nuogu užpakaliu sėdasi ant jų, tikėdamosi iš „motinos žemės kaulų“ perimti vaisingumo galias ir atsikratyti nevaisingumo. Panaši reikšmė teikiama kai kuriems priešistoriniams dolmenams (vadinamiems „karštaisiais akmenimis“) Bretanėje. Jie neva įkrauna ant jų sėdinčios nevaisingos moters pilvą tam tikromis galiomis, kurių „karštis“ simbolizuoja vitalinę energiją, kurios dėka atsiranda sugebėjimas gimdyti palikuonis. Manoma, jog akmuo sugeria žemės galias, o prisilietus prie jo tos galios pereinančios žmogui. Anot priešistorinių laikų tyrinėtojo K. J. Naro (J. K. Narr; 1979 m.), akmeniniai antkapiniai statiniai, dažnai įspūdingo dydžio, „rodo žmogaus potraukį monumentalumui ir kartu tvarumui. Tad visiškai natūralu, kad jais norima išreikšti ryšį ir su praeities, ir su ateities kartomis. Iš daiktų, rastų archeologiniuose megalitiniuose paminkluose, taip pat galima spręsti apie glaudžias sąsajas su mirusiaisiais, apie stiprų protėvių kultą. Tą patį patvirtina sakralinės aplinkos sutvarkymas, apeigų atlikimo vietos, o kartais ir patys megalitiniai kulto statiniai“.[1]

Šaltiniai

  1. Hans Biedermann. Naujasis simbolių žodynas. Mintis. Vilnius, 2002 m. 19–21 psl.