Ikikrizinės pasaulio ekonomikos sąlygos ir raida XX a. bei XXI a. pradžioje

Iš 7Hz.
22:30, 16 sausio 2016 versija, sukurta WikiAdmin (Aptarimas | įnašas)

(skirt) ← Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Wikipedia's W (Linux Libertine).svg  Šis puslapis neatitiko Vikipedijos reikalavimų, todėl buvo perkeltas į 7Hz projektą.

Ikikrizinės pasaulio ekonomikos sąlygos ir raida XX a. bei XXI a. pradžioje stipriai sąlygojo 2008–2009 m. pasaulio ekonominę krizę. 2007 m. pradžioje JAV finansinių institucijų vadovai tikėjo, jog modernios bankininkystės valdymo priemonės buvo daug pažangesnės negu tos, naudotos ankstesniais finansiniais sunkmečiais ir pajėgios kontroliuoti kilusius nesklandumus. 2007 m. rugpjūčio 9 d., Europos Centrinis Bankas, ketindamas sustabdyti labai staigų tarpbankinio skolinimosi palūkanų šuolį, šokiravo pasaulio finansinę bendruomenę €95 mlrd. injekcija į pinigų rinkas.[1] JAV Federalinis Rezervų Bankas ėmėsi tų pačių rinkos įtampų raminimo priemonių, tačiau panikos sustabdyti nesugebėjo.

2008 m. spalį pasaulyje cirkuliavusių aktyvų santykis buvo toks: Centrinių bankų aukso rezervai - $0.845 trln., M0 (popieriniai pinigai) - $3.9 trln., tradicinės (frakcinio rezervo) bankininkystės aktyvai - $39 trln., šešėlinės bankininkystės aktyvai - $62 trln., išvestinėmis kredito priemonėmis sukurti aktyvai - $290 trln. [2] JAV ir kitų valstybių būsto paskolų rinka, buvo naudojama, kaip pagrindinis išvestinių kredito priemonių garantas. Būsto paskolų vertei pradėjus mažėti, rinkoje atsirado nepasitikėjimas „netikrais“ aktyvais (išvestinėmis kredito priemonėmis sukurtais aktyvais) ir 2007 m. rugpjūtį skolų fondams labai greitai pradėjo stigti lėšų. Nežiūrint didžiulių centrinių bankų pinigų injekcijų, tarpusavyje priklausomų finansinių mechanizmų tinklo funkcionavimas sutriko, duodamas impulsą skola grįstų akcijų griūčiai. Prasidėjo grandininė reakcija, sukėlusi JAV ir Europos bankų likvidumo ir mokumo krizes.[3]

Krizė, prasidėjusi bankininkystės srityje, atsiliepė tikrai ekonomikai, ir 2008 m. iš septynių stipriausias ekonomikas turinčių valstybių recesijos buvo išvengusios tik Kinija, Prancūzija ir Kanada.

Vaizdas:Zmones Alan Greenspan 02.jpg
Ilgalaikis JAV Federalinio Rezervų Banko vadovas Alan Greenspan (centre) tikėjo bankininkystės mechanizmo savireguliacija ir prisidėjo prie valstybinių bankininkystės normų atsisakymo. 2008 m. pabaigoje A. Greenspan prisipažino 30 metų klydęs.[4]
Vaizdas:Shanchajus smoge 01.jpg
Šanchajaus gyventojų skaičius nuo 1990-ų iki 2008-ųjų išaugo nuo 13 342 mln. iki 18 580 mln.. Dėl koncentruotos pramonės Kinijos didmiesčiai dažnai skendėdavo smoge.
Vaizdas:1861-2007 Burj Dubai 01.jpg
Burj Dubai - 2004 m. Dubajuje pradėtas statyti aukščiausias pasaulyje dangoraižis. Statinio aukštis siekė 818 metrų, konstrukcijos kaina apie $4.1 mlrd.

1913 m. JAV buvo sukurta Federalinio Rezervų (Federal Reserve) sistema, suteikusi išskirtines teises šalies centrinių bankų tinklui vykdyti pinigų leidybą, nustatyti palūkanų normas ir vykdyti kitas monetarines priemones. Panašiu principu veikiančios centrinių bankų reguliuojamos sistemos buvo sukurtos kitose pasaulio šalyse. Pagal JAV Federalinio Rezervų Banko modelį, nepriklausomai nuo valdymo pobūdžio (valstybiniai ar privatūs) centriniai bankai daugumoje vakarietiškų šalių su tam tikromis išimtimis tapo nepriklauosomi nuo vyriausybių (pvz. Europos Centrinio Banko neataskaitingumo terminas yra 30 metų).[5] Centriniai bankai buvo įgalioti reguliuoti ekonomiką ir centralizuotų palūkanų normų reguliavimo pasekoje atsirado taip vadinami ekonominiai ciklai, kurie pasireiškia ekonomikos kilimu esant lengvai prieinamiems pinigams (t.y. paprastai žemoms palūkanų normoms) ir smukimu, kai pinigų skolinimasis pabranginamas.

Po Antrojo Pasaulinio karo Bretton Woods susitarimais pasaulinių atsiskaitymų supaprastinimui buvo įdiegtas aukso standartas. To pasekoje pagal šią sistemą daugelis šalių fiksavo savo valiutų kursus pririšdami prie JAV dolerio vertės. JAV įsipareigojo fiksuoti aukso kainą - $35 už unciją. Sistemai priklausiusios ir prie dolerio pririštos valiutos turėjo fiksuotą vertę aukso atžvilgiu. Ilgalaikis JAV Federalinio Rezervų Banko vadovas Alan Greenspan 1966 m. teigė: „laisvosios bankininkystės sistemoje aukso standartas garantuoja ekonominį stabilumą ir augimą... Aukso standarto atsisakymas sudarytų galimybę pasinaudoti bankine sistema neribotam pinigų kiekio didinimui... Neturint aukso standarto nėra priemonių apsisaugoti nuo santaupų konfiskavimo infliacijos procese.“ Prancūzijos prezidento Šarlio de Golio valdymo metu, Prancūzija pradėjo keisti rezerve saugomus JAV dolerius į auksą tokiu būdu sumažindama pasaulinę JAV įtaką.[6] Tai kartu su dėl Vietnamo karo patirtais fiskaliniais sunkumais privertė JAV prezidentą Richard Nixon 1971 m. atsisakyti aukso standarto. Nuo 1971 m. iki 2008 m. JAV valiuta buvo praradusi 93% perkamosios galios.

1979 m. Kinijos lyderiai pradėjo šalies ekonomines reformas, po to kai buvo padarytos išvados, jog komunistinė nuo 6-o dešimtmečio veikusi sistema neprogresavo - ekonominis Kinijos atsilikimas nuo vakarų valstybių nemažėjo, o piliečių gyvenimo standartai nepagerėjo. 9-o dešimtečio pabaigos ir 10-o dešimtmečio pradžios reformos buvo koncentruotos į kainų sistemos sukūrimą, nuostolingų įstaigų uždarymą ir valstybės vaidmens sumažinimą įdarbinant piliečius. Sėkmingos reformos sukūrė darbo vietas ir išplėtojo pramonę, kurioje buvo įdarbinti miestus užplūdę kaimo žmonės. Pigi darbo jėga ir gamybos bumas Kinijoje nukonkuravo JAV pramonę. Susidarė uždaras ciklas, kuriame amerikiečiai skolinosi žemomis palūkanų normomis tam, kad įsigytų kinietiškų prekių, tuo tarpu Kinija pirko JAV iždo obligacijas leisdama palaikyti stabilų dolerio kursą ir žemas palūkanų normas.[7] 2008 m. JAV gamino 20% visų pasaulyje gaminamų prekių, o suvartojo - 40%, likusius 20% pirko už skolą. Didžiausios JAV skolintojos 2008 m. buvo ekspotuojančios šalys - Kinija, Japonija, Taivanis ir Vokietija. 2008 m. žiemą JAV skola buvo peržengusi $10 trln. ribą.

Alan Greenspan 30-ies metų vadovavimo Federaliniam Rezervų Bankui periodu, visas finansines krizes bandė sureguliuoti mažindamas palūkanų normas ir didindamas likvidumą. Šios priemonės buvo pradėtos taikyti 1987 m. po akcijų rinkos griūties, po to sekė Irako karas, Meksikos krizė, Azijos krizė, LTCM implozija, Y2K, Dot Com burbulo griūtis ir 9/11 tragedija. Investuotojai įprato prie tris dešimtmečius taikytų priemonių ir patikėjo, jog centrinis bankas neleis akcijų kainoms kristi. Tokios prielaidos pasekoje investuotojai ėmė kurti ir taikyti daug rizikingesnius investavimo modelius, kurie privedė prie kolosalinio skaičiaus bankrotų 2000-ais ir 2009-aisiais.

JAV laisvosios rinkos ideologai teigė, jog valstybinių normų atsisakymas turėjo sudaryti geriausią ekonominį ir finansinį klimatą. Idėja, jog rinkos pačios save subalansuos be papildomų organų įsikišimo, buvo įtikinta vyriausybė ir 1980 m. prezidentas Jimmy Carter pasiršė Bankinių normų mažinimo ir pinigų kontrolės aktą (The Depository Institutions Deregulation and Monetary Control Act of 1980). Tai buvo pirmoji po JAV Didžiosios depresijos vykdyta bankininkystės reforma.[8] Vėliau sėkė eilė daugelio ankstesnių bankininkystę reguliavusių normų panaikinimas.

Po 2000-ųjų Dot Com akcijų rinkos griūties pirmo dešimtmečio pradžioje dėl žemų centrinių bankų palūkanų normų ir atitinkamų komercinių bankų maržų susidarė ypač palankios sąlygos skolinimuisi ir veslo finansavimui. Eurozonos palūkanų normos svyravo tarp 4.5% ir 2%, Anglijos Banko (Bank of England) 6.8% ir 3.8%, o JAV FRB 6.5% iki 1%. Skolinimuisi lengvai prieinami pinigai išjudino pasaulio ekonomikų augimą ir to pasekoje akcijų biržų indeksai, nekilnojamo turto ir žaliavų kainos pasiekė ankščiau neregėtas aukštumas. Tokie miestai kaip Maskva, St. Peterburgas, Dubajus, Abu Dhabi tapo didžiausiomis pasaulyje statybų aikštelėmis, finansuotomis naftos ir dujų esporto pelnų. Perspektyviausiomis investavimui laikytos taip vadinamos BRIC (angl. Brazil, Russia, India, China) šalys.

Investicinis klimatas Baltijos šalyse nežiūrint šio regiono spartaus ekonomikos augimo buvo vertintas rezervuotai dėl šių šalių rinkų ribotumo. Viena ryškiausių užsienio kapitalo užimtų sferų trijose Baltijos valstybėse buvo bankininkystė. Lietuvos paskolų rinkoje įsitvirtinę Skandinavijos bankai lengvino reikalavimus būsto paskolų išdavimui, kurios 2000 m. sudarė 0.4% Lietuvos BVP, o 2008 m. - jau 19% BVP. 80% statybų šiame laikotarpyje buvo vykdoma už gautas paskolas, 95% būsto vertės buvo apmokama bankų. Butų kainos Vilniaus centre 2003 m. pakilo 28%, 2004 m. - 29%, 2005 m. - 45%, 2006 m. - 56%. Vidutinė kvadratinio metro kaina 2002 m. buvo LTL3,200 (€927), o 2006 m. pabaigoje jau LTL12,000 (€3,475) - 275% šuolis. Didžiausia paskolų išdavimo vertė buvo pasiekta tarp 2006 m. kovo ir 2007 m. birželio ir sudarė €132 mln. [9]

Nuorodos

Šaltiniai

Šablonas:Pvz