Šiaurės šalių visuomenės

Iš 7Hz.
16:23, 18 sausio 2016 versija, sukurta WikiAdmin (Aptarimas | įnašas) (Naujas puslapis: {{Viki}} Šiaurės šalys stereotipiškai suvokiamos kaip labai panašios. Šiaurietis vaizduojamas šviesių plaukų, mėlynų akių, kalbantis visame regione viena, visiems sup...)

(skirt) ← Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Wikipedia's W (Linux Libertine).svg  Šis puslapis neatitiko Vikipedijos reikalavimų, todėl buvo perkeltas į 7Hz projektą.

Šiaurės šalys stereotipiškai suvokiamos kaip labai panašios. Šiaurietis vaizduojamas šviesių plaukų, mėlynų akių, kalbantis visame regione viena, visiems suprantama kalba. Tačiau nei dabar, nei anksčiau Šiaurės šalių visuomenės nebuvo visiškai homogeniškos. Ankstyvajame periode Skandinavijos monarchijos buvo kultūriniu atžvilgiu pliuralistinės ir tik XIX a., iškilus nacionalizmo idėjoms, imta remtis etniniu, literatūriniu tyrinėjimu ir akcentuoti bendras etnines ir kalbines šaknis. Trys Skandinavijos šalys oficialiai tapo vienkalbėmis ir mono kultūrinėmis, ėmė dominuoti asimiliavimo politika ir iki 1940 m. Skandinavija buvo apibūdinama kaip vienas iš labiausiai etno-homogeninių regionų Europoje. Tačiau po įvykusių pokyčių pasaulinėje arenoje ir sparčiai augant imigracijai devintajame ir dešimtajame XX a. dešimtmetyje įvyko drastiški pokyčiai, išryškinę kultūrinį išsiskyrimą Skandinavijoje.

Ankstyvojo periodo Danijos ir Švedijos valstybės buvo multikultūrinės ir multikalbinės. Priešingai nei galima manyti, toks multikultūriškumas nebuvo įteisintas, priešingai - dominavo centralizacijos politika. Suomijoje XIX a. vienas multikultūriškiausių miestų buvo Helsinkis, kuriame dominavo rusų ir švedų mažumos, o 2000 m. konstitucijoje, nepaisant santykinai nedidelės švedų mažumos, buvo išsaugota dvikalbystė. Tuo tarpu Norvegijoje nebuvo tokios ryškios centralizacijos, todėl, pavyzdžiui, subkultūra nynorsk turi išsaugojusi specialų statusą prieš dominuojančią bokmal.

Tikriausiai pati svarbiausia mažuma Šiaurės regione yra Sami, kurie gyvena šiaurinėse Norvegijos, Švedijos ir Suomijos dalyse. Kuriantis nacionalinėms valstybėms buvo siekiama Sami asimiliacijos, ypatingai Norvegijoje. Asimiliacija – tai ne vien tik nacionalizmo apraiška, bet ir gerovės valstybės kūrimo išdava, kuri rėmėsi visų piliečių lygybe, nepaisant jų etno-heterogeniškumo. Tačiau maždaug nuo 1960 m. pasikeitus politikai buvo einama kultūrinio pliuralizmo keliu, suteikiant Sami vis daugiau etninių teisių, tokių kaip kalbos įtvirtinimas mokyklose, įkurta transnacionalinė Sami asamblėja. Tačiau ir toliau išlieka problemos sutaikant Sami teises su universaliomis, visos valstybės teisėmis (pavyzdžiui, dėl teisių į Samių gyvenamas teritorijas).

Iki 1930 m. tūkstančiai valstiečių dėl skurdo emigravo iš Skandinavijos. Iki 1945 m. tik Suomija patyrė imigraciją iš Sovietų Sąjungos (porą metų po Pirmojo Pasaulinio karo, daugiausia imigravo pabėgėliai). Tačiau po Antrojo Pasaulinio karo imigracija į Šiaurės regioną sustiprėjo. Imigracijos politika buvo atvira nuo 1945 iki 1970 m. Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje. Didžiausia banga emigrantų plūdo į Švediją, dėl jos neutralumo ir ekonominių sumetimų, tokių kaip darbo jėgos trūkumas ir galimybės gauti piliečiams priklausantį aprūpinimą. 1954 m. Šiaurės Tarybai panaikinus reikalavimą siekiant darbo kitose Šiaurės regione valstybėse turėti pilietybę, atsivėrė galimybės migruoti regiono viduje neprarandant socialinių garantijų. Dėl Švedijos migracijos politikos po 1945 m. imigracija į Daniją ir Norvegiją buvo gerokai lėtesnė. Nuo 1960 m. išplėtojus Danijoje pramonę imigracija tapo nevaržoma, tačiau emigrantai laikyti tik laikinais darbininkais, kitaip negu Švedijoje. Tuo tarpu iš Suomijos 1970 m. krizės metu emigravo 100 000 suomių. Imigracija į šalį prasidėjo po šios krizės, o pirmieji imigrantai buvo grįžtantys suomiai. Islandijoje migracija nebuvo žymi, o migracijos vidurkis išliko viso periodo metu mažesnis nei 1 procentas. Po 1970 m. prasidėjusios ekonominės krizės pasikeitė imigracijos politika, atsiradus apribojimams darbininkus pakeitė pabėgėliai ir prieglobsčio parašantys. Tai lėmė istoriniai įvykiai (daugiausia įvairūs regioniniai konfliktai) ir giežta politika darbininkų imigracijos atžvilgiu. 1970-1980 m. laikytasi liberalios imigracijos politikos tik pabėgėlių atžvilgiu, o likusią imigracijos dalį sudarė jau anksčiau įsitvirtinusių emigrantų šeimos nariai. Pabėgėlių skaičius nuolat augo, o ypatingai išryškėjo apie 1990 m. Dėl didėjančios imigracijos išaugo piliečių, kurie yra gimę užsienyje, skaičius, o etninio homogeniškumo mitas buvo galutinai paneigtas.

Dėl išaugusios imigracijos Šiaurės regionas susidūrė su naujomis problemomis. Atsakas į pirmąją imigracijos bangą buvo asimiliacijos politika. Labiausiai asimiliacijos politiką taikė Švedija 1940-1950 m., vėliau imigrantams darbininkams taikytas priverstinis kalbos mokymas. 1998 m. Danija priėmė Integracijos įstatymą, kuriuo buvo siekiama pagelbėti imigrantams ir jų vaikams integruotis į visuomenę. Integracija buvo paremta švietimu, kuris pagelbėtų susirasti darbą ir pasirūpinti savimi. Tačiau visuomenėje kilo baimė, jog tai gali sužlugdyti gerovės valstybę. 2001 m. centro dešinieji remiami populistinės dešinės deklaravo siekį saugoti danišką homogeniškumą. Pripažįstama, jog dauguma turėtų gerbti mažumas, tačiau mažumos turėtų pritaikyti savo kultūrą prie daugumos. 2001 m. Danijoje vykę rinkimai buvo įsidėmėtini ir tuo, jog vietoje tradicinių politikos klausimų tokių, kaip kad ekonomika buvo iškelta imigracijos problema kaip pagrindinė. Į tai koncentravosi dvi radikalios dešinosios partijos: Danish People`s party ir Progress Party. Tačiau neigiamos pozicijos imigracijos atžvilgiu rinkimuose laikėsi ir centro dešinės Liberal Party (Venstre). Nors radikaliosios partijos neįėjo į formuojamą valdančiąją koaliciją, tačiau homofobiškos nuotaikos neliko nepastebėtos užsienio žiniasklaidos. Šie rinkimai buvo traktuojami kaip liberalios ir tolerantiškos Danijos pabaiga.

1974 m. Švedijos konstitucija laidavo galimybes imigrantams saugoti savo kultūrą. Naujoji imigracijos ir mažumų politika deklaravo tris tikslus: lygybę, laisvę rinktis ir bendradarbiavimą. Įvykdytą kalbų reforma 1977 m. suteikė galimybes mokytis gimtosios kalbos, leisti ta kalba spaudą. Toks ėjimas buvo istorinis lūžis ir Švedija tapo pirmąja iš Šiaurės šalių pasirinkusi aiškų multikultūralizmo kelią. Vis dėlto, Švedijos multikultūriškumas buvo palaikomas elito ir kosmopolitinių politikų klasės, o susiskaldymas ir fragmentacija visuomenes viduje dažnai buvo ignoruojami. Rasizmas multikultūralizmo gynėjų yra suvokiamas kaip mažumų ekstremizmas, kuris yra tarsi tik šių grupių atributas. Švedijoje apskritai nebuvo ryškios radikalios dešinės partijos. Pasak Jens Rydgren dešinysis sparnas Švedijoje nepasiekė persilaužimo dėl to, jog a) nusistatymas ir lojalumas Švedijoje sunkiai pakeičiamas; b) imigracijos klausimas niekada nebuvo toks svarbus; c)egzistuoja mažesnė ideologinė konvergencija Švedijos politikoje. Radikalios dešinės nesėkmes galima taip pat aiškinti ir tuo, jog tradicinės partijos ėmėsi reformų siekiant pritraukti dešiniųjų pažiūrų rinkėjus, o taip pat ir tai, jog politiniame gyvenime, lyginat su Danija, Švedijoje dalyvauja daug mažumų atstovų.

Norvegijos integracijos politika pasikeitė su Sami mažumos reikalavimais. Nuo asimiliacijos buvo pereita prie pliuralizmo rėmimo: imta mokyti gimtosios kalbos mažumas, garantuota savirealizacija. Tačiau visada egzistavo įtampa tarp to, kas leidžiama etninėms mažumoms ir to, kas privaloma visiems gerovės valstybės piliečiams.

Nepaisant skirtingos imigrantų integracijos politikos tarp šių šalių yra panašumų. Susiduriama su imigrantų nedarbo problema, kurią galima aiškinti pasikeitusiu darbo profiliu: vykstant modernizacijai nebereikia žemos kvalifikacijos darbininkų, o vis labiau auga aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikis. Antrasis aiškinimas grindžiamas kultūriniais skirtumais, kurie dažnai yra vaizduojami stereotipiškai.

Kalbant apie Suomijos imigracijos politiką galima pastebėti paradoksą: nors šioje valstybėje įteisinta dvikalbystė ir egzistuoja Ortodoksų bažnyčios mažuma, tačiau ši valstybė nepatyrė tokios didelės, masinės imigracijos bangos kaip kitos Šiaurės regiono šalys. Didžioji dalis imigrantų buvo grįžtantieji suomiai iš Švedijos.